Pereiti prie turinio

Glaser metodas pagal DIN 4108-3: ką skaičiuoja ir kur baigiasi

Glaser metodas atsako į vieną klausimą: ar esant nustatytoms žiemos sąlygoms dėl garų difuzijos statinio dalyje iškrenta rasos vanduo ir ar vasarą jis gali vėl išdžiūti? Tai DIN 4108-3 skaičiuojamosios drėgmės apsaugos įrodymo metodo pagrindas. Kas skaito rezultatą, turėtų žinoti, kas į skaičiavimą įeina, o kas ne.

Du metų laikai, fiksuotos kraštinės sąlygos

Skaičiuojama stacionariai, t. y. su pastoviomis sąlygomis visu laikotarpiu. Rasos periodas trunka 90 dienų nuo gruodžio iki vasario, garavimo periodas – 90 dienų nuo birželio iki rugpjūčio. Vasarai išorės temperatūros nenurodomos, tik garų slėgiai.

Periodas Lauke Viduje
Rasos periodas (nuo gruodžio iki vasario) −5 °C, 80 % santykinis drėgnis, 321 Pa 20 °C, 50 % santykinis drėgnis, 1 168 Pa
Garavimo periodas (nuo birželio iki rugpjūčio) Garų slėgis 1 200 Pa Garų slėgis 1 200 Pa; išorinių sienų rasos vandens plokštumose soties garų slėgis 1 700 Pa

Lentelės vertes BauNetz Wissen pateikia kaip normines kraštines sąlygas; puslapis leidimo nenurodo. Kad tokios vertės tarp normos leidimų keičiasi, rodo žvilgsnis atgal: Fraunhofer IBP (Fraunhofer statybos fizikos institutas) 1999 m. tuo metu galiojančiai normai dar aprašė −10 °C išorės temperatūrą 60 dienų. Šiandien DIN 4108-3 yra 2024-03 leidime, kuris, pasak DIN Media, pakeičia 2018-10 leidimą. Atliekant įrodymą svarbios projekte sutarto leidimo vertės.

Iš sluoksnių sandaros nuo vidaus į išorę nustatomos temperatūros ir iš jų – soties garų slėgis. Jis lyginamas su faktinio garų slėgio eiga. Priklausomai nuo dviejų kreivių padėties, norma skiria keturis atvejus – nuo rasos vandens neiškritimo iki iškritimo visoje srityje.

Rezultatas yra balansas. Pirmiausia nustatoma, ar ir kuriame sluoksnyje bei kokiu kiekiu iškrenta rasos vanduo; tada jam priešpriešinamas vasaros garavimo kiekis. Tikrinama, ar sukauptas rasos vanduo garavimo periodu gali visiškai išdžiūti ir kiek džiūvimo atsargos lieka palyginti su nenumatytai patekusia drėgme.

sd vertės vaidmuo

sd vertė yra sluoksnio storio metrais ir medžiagos difuzinio pasipriešinimo koeficiento μ sandauga; ji aprašo, kiek stipriai sluoksnis priešinasi vandens garavimui. Daugiasluoksnėms statinio dalims ji nustatoma sluoksnis po sluoksnio ir sumuojama. Taip ji lemia, kurioje skerspjūvio vietoje krinta garų slėgis ir ar garų slėgio bei soties kreivės susiliečia. Plokščiųjų medinių stogų atveju BauNetz Wissen formuluoja taisyklę, kad plėvelių ar juostų sluoksnių sekoje sd vertės nuo vidaus į išorę turi mažėti.

Iš to praktikoje išplaukia: sluoksnis su didele sd verte išorėje vasarą stabdo atgalinį džiūvimą, sluoksnis viduje stabdo garų patekimą žiemą. Kaip dangų gamintojas nurodo sd vertę, parodo straipsnis apie V ir W klases duomenų lape.

Kas laikoma nekenksminga

  • Žiemą susidaręs vanduo garavimo periodu turi būti vėl atiduotas aplinkai.
  • Statybinės medžiagos, besiliečiančios su rasos vandeniu, neturi būti pažeistos, pavyzdžiui, grybelio ar korozijos.
  • Stogų ir sienų konstrukcijose iškrentančio rasos vandens masė paprastai turi būti ne didesnė kaip 1,0 kg/m².
  • Jei statinio dalyje yra sluoksnių, nesugeriančių vandens kapiliariškai, taikoma ne daugiau kaip 0,5 kg/m². Prie jų priskiriamos plėvelės, metalai, įprastas betonas, taip pat mineralinė vata ir plastikinis putplastis.

Ne kiekvienos sienos išvis reikia skaičiuoti. Pasak BauNetz Wissen, įrodymas nereikalingas, pavyzdžiui, kai išorinės sienos iš patalpos pusės tinkuotos su leistina šilumos izoliacijos kompozitine sistema ir vidinės izoliacijos su vidaus tinku atveju iki R ≤ 1,0 m²K/W, jei konstrukcija papildomai turi bent 0,5 m sd,i vertę. Lemiamas lieka normos tekstas. Gebäudemodernisierungsgesetz (Pastatų modernizavimo įstatymas) 11 straipsnyje statomiems pastatams toliau nurodo DIN 4108-3: 2018-10 leidimą.

Ko skaičiavimas nemato

Periodų balanso metodas yra stipriai supaprastintas difuzijos procesų įrodymo metodas. BauNetz Wissen kaip neįvertintus nurodo:

  • realistines, kintančias klimato kraštines sąlygas,
  • padidintas drėgmės apkrovas, pavyzdžiui, dėl statybinės drėgmės ar po statybos pažeidimų,
  • spinduliuojamosios šilumos poveikius,
  • nuo drėgmės priklausomas medžiagų charakteristikas, tokias kaip difuzinis pasipriešinimas ir šilumos laidumas,
  • drėgmės kaupimą ir pernešimą sorbcijos ir kapiliarinio laidumo būdu.

Taip pat neįvertintas skysto vandens pernešimas. Difuzijos skaičiavimas neapima ir konvekcijos: pro nesandarumus patalpos pusėje šiltas, drėgnas vidaus oras gali patekti į konstrukciją. Pusiausvyros drėgmė ir naudotojų elgesys taip pat nenagrinėjami. Kondicionuojamam gyvenamajam ar gyvenamajam panašiam į jį naudojimui normos skaičiavimo prielaidos aiškiai negalioja.

Pačios normos vertės, pavyzdžiui, −5 °C 90 dienų, pasak BauNetz Wissen, ne visose Vokietijos dalyse atrodo artimos tikrovei, tačiau turi atsargų.

Esamos sienos: kur rezultatas plonėja

Esamos sienos atveju sandara ir charakteristikos dažnai žinomos tik apytiksliai, o siena retai tokia sausa kaip skaičiavimo modelyje. Metodas dirba su fiksuotomis charakteristikomis. Vanduo, patekęs į sieną kaip vėjo varomas lietus ar dėl kapiliarumo, skaičiavime nepasirodo; tai išplaukia iš skysto vandens pernešimo nebuvimo.

Jei supaprastinto metodo pakankamai tiksliam vertinimui neužtenka, DIN 4108-3 numato higroterminį modeliavimą pagal DIN EN 15026. Jis modeliuoja statinio dalies elgesį kelerius metus esant realistinėms klimato kraštinėms sąlygoms. Kur esamas sienas ketinama šiltinti iš vidaus, straipsnis apie vidinę izoliaciją esamuose pastatuose nagrinėja įrodymų ir WTA (Wissenschaftlich-Technische Arbeitsgemeinschaft für Bauwerkserhaltung und Denkmalpflege – mokslinė-techninė statinių išsaugojimo ir paveldo apsaugos darbo grupė) lankstinukų sąveiką.

Išlaikyta Glaser diagrama taigi įrodo, kad difuzija normos sąlygomis išlieka nekritiška. Ji neįrodo, kad siena sausa, kad oro sandarumas tinkamas ar kad vėjo varomas lietus sulaikomas. Esamų sienų atveju skaičiavimas patikimas tik tiek, kiek patikima prielaida apie esamus sluoksnius.


Šaltiniai